Vladas Eidukevičius (1891–1941) jaunystę praleido Rygoje, o sulaukęs brandos įsikūrė Kaune. Tačiau prie imperinio didmiesčio pripratusiam jaunam vyrui Lietuvos laikinoji sostinė buvo ankšta, o labiausiai joje trūko saulės ir gero meno. Visa tai dailininkas rasdavo keliaudamas po Europą, dažniausiai pietinę. Vis dėlto Kaunas kaskart partraukdavo atgal. Tam, kad po kiek laiko ir vėl iš jo ištrūktų, turėjo prasimanyti pinigų. Pasak amžininkų, V. Eidukevičius atrodė nuo gyvenimo gerokai atitrūkęs keistuolis, kita vertus, jis visada sugebėdavo rasti mecenatų, turėjo net nuolatinių rėmėjų, tarp kurių buvo teisininkas ir politikas Stasys Šilingas. Sklido anekdotai apie prievarta nutapytus portretus, kuriuos dailininkas vėliau įpiršdavo modeliams, tačiau norinčių įsigyti jo sukurtų natiurmortų niekada netrūko. Įvairiausių dydžių ir stilistikos gėlių puokščių išliko privačiuose rinkiniuose, jų yra įsigiję ir muziejai.
Šaltinis: Meno albumas „Pozuojantys daiktai“. Sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius, ELLEX VALIUNAS, 2017, P. 46.
Išskirtinio talento menininkas, originalaus mąstymo žmogus, meno fanatikas, kurio visi kūriniai vertingi, nes visuose juntama dailininko dvasia. Jis komponuodavo paveikslus remdamasis klasikinio meno dėsniais, o tapydavo moderniai, naudodamas naujas tapybos raiškos priemones. V. Eidukevičius rado klasikos palikimo ir impresionistinės raiškos pusiausvyrą. Mėgo tapyti peizažus, juose siekė perteikti nuotaiką ir erdvės įspūdžius. Erdvės iliuziją sukurdavo originaliu būdu: artimąjį paveikslo planą tapydavo stambiomis spalvinėmis dėmėmis ir pastoziniais potėpiais, o tolesnįjį – mažesnėmis dėmėmis ir smulkesniais potėpiais, paskui paveikslo paviršių dengdavo „sausais“ potėpiais, kurie sukuria virpančią faktūrą, primenančią impresionistų tapybą.
Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (I tomas). Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2010, P. 184.